Arbata – pakeliais ar biri

Daugiau nei 90 procentų Lietuvos arbatos vartotojų mieliau renkasi arbatą pakeliuose nei birią. Dažnas jų net nesusimąsto koks skirtumas yra tarp birios ir porcijuotos arbatos, ir ką gali gauti kartu su arbatžolėmis, supakuotomis į popierių ar polipropileną. Tad – arbata pakeliais ar biri?

Kokybiškos žaliavos į miltus nesmulkinamos

Turbūt ne vienas atsimename pas močiutę namo palėpėje sukabintas ar ant stalo pabertas vaistažoles ir įvairias prieskonines žoleles. Dažniausiai jos palubėje kabintos su visais koteliais, surištos į šluoteles. Nuo kotelių lapeliai ir žiedai ranka nutraukiami būdavo tiesiai į arbatos puodelį, o kartais ten atsidurdavo ir patys koteliai. Taip buvo siekiama kuo ilgiau išsaugoti visas naudingąsias ir aromatingąsias žolelių medžiagas.

Nuo seno pastebėta, kad susmulkintos žolelės greičiau netenka kvapiųjų medžiagų, eterinių aliejų, greičiau vyksta naudingų medžiagų oksidacija, jos keičia spalvą. Todėl arbatžolių smulkinimas atvirkščiai susijęs su jos medžiagų stabilumu ir, galima sakyti, kokybe. Ypač jautrios medžiagos yra eteriniai aliejai ar taninai.

Kokybiškiausia ir išvaizdžiausia žaliava visada keliauja birios arbatos gamintojams, nes čia klientas mato ką perka, kaip atrodo žolelės ar vaistiniai augalai. Smulkinti į miltus ir berti į pakelius kokybiškos žaliavos paprasčiausiai neapsimoka. Todėl kokybiškų arbatų pakeliuose gamintojai žoleles susmulkina minimaliai. Pravėrus tokį pakelį galime matyti beveik sveikus smulkesnius žiedus ar lapelius bei mažas uogas.

Gaminant arbatą iš nesmulkintų ar stambiai karpytų žolelių ar vaistinių augalų, jų vaisių ar kitų augalo dalių, jų reikia nedaug, nes augaluose išlieka aromatinės, skoninės ir naudingosios savybės. Tad dažnas nustemba, kad iš kelių nesmulkintų šakelių paruošiama kvapni ir gausi skonio arbata.

Arbatžolių – tik dalis

Prastos kokybės arbatų maišeliuose arbatžolės dažnai būna beveik miltelių pavidalo, neįmanoma įvertinti jų spalvos, šviežumo, tikro aromato. Taip susmulkinus produktą, nebegalima įvertinti ir arbatžolių kokybės. Prakirpus pakelį neretai galima rasti ir įvairių skonio, kvapo bei spalvos priedų. Tad tik dalis pakelyje esančios masės yra geresnės ar prastesnės kokybės arbatžolės. Norint nustatyti arbatos kokybę neplėšiant pakelio, visada verta paskaityti jos sudėtį. Jei joje įrašytos kvapiosios, skoninės medžiagos ar kiti dirbtiniai priedai, vadinasi gamintojui augalų savybes tenka stiprinti, nes žaliava jų neturi. Kokybiškų arbatų sudėtyje būna tik vieni ar kiti vaistiniai augalai, jų vaisiai ar dalys.

Plastiko pakelis laiko formą, gražiai atrodo, tačiau į vandenį gali išskirti mikro ir nanoplastikus.

Kita dalis arbatos pakelio – jo pakuotė: popieriaus arba plastiko maišelis. Jis lygiai taip pat kaip arbatžolės yra plikomas vandeniu ir išskiria į jį tam tikras medžiagas. Popieriniai arbatos maišeliai yra tvirtinami ir sandarinami polipropilenu, kuris padeda jiems išlaikyti formą. Kai kurie tokių pakelių gamintojai jau atsisako šios žalingos cheminės medžiagos ir keičia ją augaline, pavyzdžiui, iš bananų gauta natūralia žaliava. Antros rūšies arbatžolių pakeliai – plastikiniai tinkleliai. Jie atrodo gražiai, išlaiko įdomią ir aiškią formą, kartais yra gana skaidrūs ir galima matyti turinį. Tačiau tokie maišeliai, kaip ir dauguma plastikų, plikant arbatą į vandenį išskiria mikro ir nanoplastikus. Tad ir čia labai svarbu yra patikimas gamintojas, galintis garantuoti „švarų“ arbatos pakelį.

Gamintojo sąžinės reikalas

Nors daugeliui arbatų mėgėjų net nekyla klausimas – arbata pakeliais ar biri, vis tik nereikia atmesti to, kad žolelės pakeliuose – patogus ir laiką taupantis bei gamybos procesą palengvinantis dalykas. Čia nereikia derinti vandens ir arbatos santykio, lengva utilizuoti likusius produktus. Tad reikia tiesiog atidžiai ieškoti tikrai patikimų ir kokybišką produkciją siūlančių gamintojų, kurie į pakelius fasuoja kokybiškas vaistažoles. Deja, bet nesmulkintas žoleles bei vaistinius augalus suberti į mažus maišelius pramoniniu būdu negalima. O jas per daug susmulkinus, tenka dėti įvairius priedus, siekiant kompensuoti dėl smulkinimo prarandamas aromatines medžiagas ar eterinius aliejus. Optimaliausias gamintojo pasirinkimas – vidutiniškai susmulkintos žolelės, vaisiai ar augalų dalys. Tokia žaliava išlaiko skonines ir aromatines savybes, galima pramoniniu būdu suberti į pakelius. Tačiau, kaip minėta, smulkintos žolelės griečiau netenka savo savybių, todėl renkantis tokias, reiktų labiau žiūrėti ne galiojimo, o gamybos datą.

Norint porcijuoti nesmulkintas arba labai mažai smulkintas vaistažoles ir vaistinius augalus, juos į maišelius reikia dėti rankomis.

Pavyzdžiui visi „Parapharm“ rankų darbo vaistažolių mišiniai yra pakuojami rankomis, o žaliava imama tik iš sertifikuotų Lietuvos vaistažolių ūkių. Pakuojant rankomis, nereikia vaistažolių papildomai smulkinti, išsaugomos visos vertingosios vaistinės ir aromatinės augalų savybės, bet kartu arbatą yra lengva paruošti. Lygiai taip pat atsakingai mes renkamės ir popierinių maišelių gamintojus.

Pagrindiniai patarimai:

Tiek arbata pakeliais, tiek biri gali būti ir kokybiška ir ne – viskas priklauso nuo pirminės žaliavos, jos apdorojimo ir gamintojo.

Kuo labiau susmulkintos žolelės, tuo žemesnė jų kokybė.

Vengti pakuočių su skaidriais langeliais, nes didžiausiais žolelių priešas – drėgmė ir šviesa.

Neplikyti arbatžolių verdančiu vandeniu, nes per karštas vanduo „ištraukia“ medžiagas, nuo kurių arbata apkarsta.

Nelaikyti birių žolelių šalia makaronų, džiovintų vaisių ir kitų panašių maisto produktų.