Medicininiai grybai – ir profilaktikai, ir gydymui

Grybai – viena iš keisčiausių ir universaliausių gyvybės formų žemėje. Valgomieji grybai karaliauja kulinarijoje, su parazitiniais stengiamės kovoti, haliucinaciniai – kelia tiek teisininkų, tiek medikų diskusijas, o medicininiai grybai plačiai paplitę tiek tradicinėje (Penicillium), tiek netradicinėje medicinoje.

Žinomi nuo seno

Nei augalas, nei gyvūnas, o kartu ir augalas ir gyvūnas – taip apibūdinami grybų karalystės atstovai, turintys tiek florai, tiek faunai būdingų savybių ir gyvenantys su jais simbiozės ar parazito santykyje.

Nors manoma, kad tradicija naudoti grybus medicinoje yra atėjusi iš Rytų, tačiau grybai daugumoje tautų visame pasaulyje nuo senovės buvo naudojami gydant fizines ar psichines negalias. Rytuose šios tradicijos niekada nebuvo pamirštos ir iki šiol išsaugotos – kai kurie grybai šiandien laikomi „supermaistu“ (teikiančiu išskirtinę naudą organizmui) ir pateikiami įvairiomis formomis: miltelių, kapsulių, tinktūros ar ekstrakto pavidalu.

Įvairūs medicininiai grybai dažnai vaizduojami senajame kinų mene.

Prie visame pasaulyje augančio medicininių grybų populiarumo prisideda ir Japonijos bei Kinijos mokslininkai, tyrinėjantys grybų poveikį ir jų vertingąsias medžiagas. Šiose šalyse tyrimai itin pažengę, todėl papildams dažniausiai ir naudojami Kinijos bei Japonijos grybai – jų savybės moksliškai ištirtos ir patvirtintos. Viena iš pagrindinių sričių, kurioje tradiciškai buvo naudojami grybai tolimuosiuose rytuose, yra vėžio gydymas. Šiandien grybai ten jau įtraukti į priešvėžinių vaistų sudėtį

Unikalūs polisacharidai

Grybai gyvena konkurencingoje aplinkoje, turi nuolatos kovoti ne tik su augalais, bet ir su kitais grybais, bakterijomis. Be to, jie gyvena simbiozėje su kitais organizmais arba parazituoja juose. Tam jiems reikalingos unikalios papildomos savybės, leidžiančios saugiai keistis medžiagomis su kitu organizmu arba kontroliuoti bei išlaikyti jį gyvą tam tikrą laiko tarpą. Tad grybuose gausu mums naudingų maistinių medžiagų, vitaminų bei mineralų, kitų biologiškai aktyvių junginių.

Tuo tarpu medicininis grybų teigiamas poveikis dažniausiai yra susijęs su grybų polisacharidų (betagliukanų / proteoglikanų ir t.t.) gebėjimu moduliuoti ir padidinti mūsų imuninio atsako citotoksinį veiksmingumą (imunologinį aktyvumą).

Grybų polisacharidai skiriasi nuo gyvūnų ar augalų savo jungtimis. Kaip ir augalai, jie turi kietą ląstelių sienelę, kurią daugiausiai sudaro ilgos cukraus molekulių grandinės (polisacharidai – „daug cukrų“) sujungtos beta jungtimis. Dėl šios priežasties sienelėyra atspari skaidymui, kurį vykdo mūsų virškinimo fermentai, nes jie skirti susidoroti su alfa jungtimis sujungtais polisacharidais (krakmolu), kurie sudaro didelę mūsų mitybos dalį.

Skirtingai nuo augalų ląstelės sienelėje esančios celiuliozės, kurią sudaro tiesiomis jungtimis sujungtos gliukozės molekulės, grybuose pagrindinė polisacharido grandinė paprastai yra sujungta su šoninėmis grandinėmis, t.y. beta-gliukano būdu (β-gliukanas).

Šie grybų polisacharidai turi reikšmingą įtaką mūsų imuninei sistemai, o faktas, kad jie sudaro neatskiriamą grybų ląstelių sienelių dalį, padeda paaiškinti imunomoduliacines ir priešvėžines savybes, pastebėtas kai kuriose grybų rūšyse. Yra žinoma, kad daugiau nei 650 grybų rūšių turi farmakologiškai aktyvių polisacharidų (turinčių priešvėžinių savybių).

Farmakologiškai aktyvių junginių šaltiniai

Dėl savo išskirtinumo, grybai gamina įvairius junginius, turinčius platų fiziologinį aktyvumą. Kai kurie junginiai yra būdingi visiems grybams, pavyzdžiui, imunologiškai aktyvūs betagliukanai ir susiję polisacharidai, o kiti yra tik vienoje arba keliose rūšyse, pavyzdžiui, aromatiniai ir diterpenoidiniai junginiai, galintys skatinti nervų augimo faktoriaus (NGF) gamybą.

Terminas „beta-gliukanas“ reiškia beta ryšiu sujungtas gliukozės molekules, kurios sudaro tipinį grybo polisacharidą. Tačiau labai nedaug imunologiškai aktyvių grybų polisacharidų yra gryni beta-gliukanai. Dauguma jų yra heterogliukanai, kurių sudėtyje yra ir kitų cukraus molekulių, tokių kaip: galaktozė, ksilozė arba manozė, taip pat gliukozė.

Beta-gliukanų randama ir mielėse, tačiau grybų beta-gliukanai turi daug skirtingų struktūrų, o dėl to ir didesnį imunologinį aktyvumą. Nustatyta, kad 77,5% grybų polisacharidų, pasižyminčių imunologinėmis savybėmis, yra gaunami iš grybo vaisiakūnio, 20,8% iš grybienos ir 2,0% iš kultūros filtrato (nuoviro).

Naujausi tyrimai rodo, kad grybų polisacharidai turi prebiotinį poveikį žarnyno mikroflorai, padidindami Bifidobacterium ir Lactobacillus rūšių kiekį, sumažindami Clostridium, Staphylococcus ir Enterococcus rūšių kiekį bei padidindami pagrindinių organinių rūgščių (laktato ir trumpų grandinių riebalų rūgščių) koncentraciją, sumažindami pH ir padidindami β-galaktozidazės ir β-gliukozidazės aktyvumą, tad galima teigti, kad toks poveikis daro įvairiapusę naudą žarnyno sveikatai.

Biologiškai aktyvūs (daro įtaką mūsų organizmui) yra ir kai kurių grybų baltymai, peptidai, triterpenai (pvz. didelis triterpenų kiekis suteikia unikalių gydomųjų savybių Taivano grybui Antrodia camphorata), fenoliai, kurie yra stiprūs antioksidantai, steroliai, statinai.

Natūrali imuninės sistemos raida

Polisacharidai nėra vienintelė gydomuoju požiūriu aktyvių junginių grupė, randama grybuose, tačiau jie yra labiausiai paplitę ir yra daugelyje grybų.

Mūsų imuninė sistema prisitaikė reaguoti į grybų polisacharidus.

Didžiausią įtaką imuninei sistemai daro grybų polisacharidų poveikis pagrindinių klasių imuninių ląstelių paviršiaus receptoriams.

Kyla klausimas kodėl reaguojant į grybų polisacharidus organizme yra aktyvinama daug pagrindinių imuninių ląstelių kategorijų? Manoma, kad tai yra mūsų imuninės sistemos evoliucijos pasekmė. Kaip jau minėta, grybai su kitais organizmais gyvena simbiozėje arba parazituoja. Mūsų atveju, dauguma grybelių yra parazituojantys ir pavojingi. Esant nuolatiniam grybelinių patogenų pavojui, organizmuose išsivystė receptoriai, prisitaikę reaguoti į išskirtinius grybų polisacharidus ir kontakto atveju padidindami citotoksinį imuninį atsaką. Identiškas atsakas formuojasi ne tik prieš grybelius, bet ir prieš kitus patogenus bei vėžines ląsteles.

Grybų beta-gliukanų ir susijusių polisacharidų įsisavinimas vyksta per nuo receptorių priklausomus ir nepriklausomus kelius. Kadangi cukraus molekulės yra daugiausiai susijusios beta ryšiu, jos nėra suskaidomos virškinimo fermentų ir į plonąjį žarnyną patenka nepažeistos. Kai kurios iš jų susijungia su makrofagais, esančiais plonosios žarnos distalinio limfinio audinio zonose, vadinamomis Pejerio plokštelėmis, arba su žarnynu susietu limfoidiniu audiniu (GALT) ir jungiasi prie specifinių grybų polisacharidų receptorių Dektino-1 ir TLR 2/6, ant jų paviršiaus. Pritraukti receptorių, polisacharidai yra įtraukiami, suskaidomi į trumpesnes grandines ir makrofagais gabenami į retikulio endotelio sistemą, kurioje jie yra išleidžiami į kitas ląsteles, įskaitant neutrofilus, monocitus ir dendritines ląsteles, o tai aktyvina tiek įgimtą, tiek specifinę imunines sistemas. Kaip ir nuo Dektino-1 priklausoma polisacharidų absorbcija per GALT, buvo įrodyta, kad yra ir nuo Dektino -1 nepriklausoma absorbcija per žarnyno gleivinę ir, kad tokiu būdu absorbuojami polisacharidai taip pat yra imunologiškai aktyvūs.

Derinys geriau

Kaip jau minėta, mūsų organizmui sunku suskaidyti grybų polisacharidus, todėl reikia juos tinkamai termiškai apdoroti, siekiant lengviau „ištraukti“ reikalingas medžiagas. Taip pat manoma, kad grybų deriniai gali turėti didesnį poveikį žmogaus ir pelių imuninei sistemai nei vieno grybo, o grybų ekstraktų mišiniai yra citotoksiškesni vėžinėms ląstelėms nei vienos rūšies ekstraktas.

Geriausiai žinomi Azijos grybai: shiitake (valgomasis dantenis, lot. Lentinula edodes), maitake (kuokštiniai sėdžiai, dar vadinami miegančio Budos grybais, lot. Grifola frondosa), raudonasis kampargrybis, arba antrodija (lot. Antrodia), kempės (lot. Tramete, arba Coriolus versicolor), reiši (tikrinis blizgutis, lot. Ganoderma lucidum), braziliškasis agarikas (lot. Agaricus blazei Murill), kordicepas (lot. Cordyceps sinensis), juodkotės ugniabudės, arba enokitake (lot. Frammulina velutipes) ir morališkieji trapiadygliai (lot. Hericium coralloides). Visuose šiuose grybuose yra specifinių polisacharidų, priverčiančių aktyviau dirbti imunines ląsteles.

Bendrosios grybų farmakologinės savybės

Skirtingi grybai pasižymi skirtingomis savybėmis, nevienodas ir jų veiksmingumas, tačiau galima kalbėti apie bendrąsias farmakologines jų savybes:

– priešvėžinis poveikis sustiprinant organizmo atsparumo vėžiui mechanizmą;

– kryptingas įvairių imunitetą užtikrinančių elementų suaktyvinimas (NK ląstelių, vadinamų natūraliosiomis žudikėmis, aktyvumo didinimas, citotoksinių T limfocitų (CTL) susidarymo skatinimas, makrofagų suaktyvinimas), jų gyvybinio ciklo prailginimas;

– įvairių limfokinų (interleukino 1, 2 ir 6) potencijavimas;

– navikų nekrozės veiksnio α (TFN – α) sintezės stiprinimas;

– perforinų ir granzimų išskyrimo skatinimas;

– švitinimo ir chemoterapijos metu visada susilpnėjančio imuninio atsako atkūrimas;

– pasipriešinimas citostatikų vartojimo sukeliamam raudonųjų ir baltųjų kraujo kūnelių kiekio mažėjimui;

– kai taikoma chemoterapija ir švitinimas, palengvina tokius simptomus kaip silpnumas, vėmimas, burnos džiūvimas, spontaniškas prakaitavimas ir skausmai;

– imunomoduliacinis poveikis;

– priešuždegiminis veikimas;

– gali gerinti kepenų funkcinę būklę, apsaugo nuo enzimopatijos (fermentų stokos).

Pagrindinės vartojimo rekomendacijos

Grybai tinka piktybinių navikų (įvairios vėžio formos, sarkoma, melanoma), piktybinių kraujo ir limfos sistemos ligų (leukozės, limfomos, limfogranuliomatozės) profilaktikai ir gydymui. Taip pat – gerybinių navikų (miomos, fibromos, adenomos, mastopatija ir daugelis kitų) profilaktikai ir gydymui. Grybai gerai dera su kitais gydymo metodais ir biologiškai aktyvių papildų vartojimu.

Vartojant grybus, reikia vengti šviežio ir rūgusio pieno produktų, sojų, ankštinių kultūrų ir baltųjų ridikų, nes jie gali slopinti aktyviųjų medžiagų poveikį.

Grybų nereikėtų vartoti nėščiosioms, vaikams iki 3 metų, o linkę į kraujavimus juos turėtų vartoti labai atsargiai.

Vartojant grybus gydymo tikslu, ar derinant su kitais vaistais, visada būtina pasitarti su gydančiu gydytoju.